Parents with the child

Skaitymas kartu su vaiku

Meškiukas Kubuś – seklys

Buvo graži vasaros diena. Saulė pabudo labai anksti ir apšvietė visą Kubuś šalį. Kubuś atmerkė akis ir nusišypsojo.

- Kokia nuostabi diena! - sušuko jis – Žolė yra tokia žalia, kad net širdis smarkiau plaka. Nuo žydro dangaus negalima atplėšti akių, o visi vaisiai ir daržovės atrodo taip skaniai, kad nedelsiant norisi jas sukramsnoti. Tokią dieną būtinai reikia eiti pasivaikščioti!

Meškiukas greitai iššoko iš lovos ir pradėjo ruoštis. Jis suvalgė pusryčius, nusiprausė ir sudėjo kuprinę. Kubuś nepamiršo apie sultis, kurios yra tiesiog būtinos kiekvienoje ekskursijoje.

- Esu pasiruošęs keliauti! - sušuko meškiukas ir išėjo iš namų. Jis ėjo šalia sodo ir lauko, kuriame augo morkos. Po to peršoko siaurą upelį ir po akimirkos sustojo pievoje.

- O kas čia? - sumurmėjo jis po nosimi, nes miško pakraštyje pastebėjo akmenis, kurių ten anksčiau nebuvo. Jis greitai nubėgo pažiūrėti iš arčiau. Paaiškėjo, jog tai didelė rodyklė, kuri rodo į artimiausius medžius.

- Hmmmm... Tai bent... Kas ir kam tai čia padarė? - susimąstė Kubuś – Yra tik vienas būdas tai sužinoti.

Jis lėtai pradėjo eiti ta kryptimi, kurią rodė kelrodis. Kai meškiukas priėjo medžius, jis pažiūrėjo aplinkui. Saulės apšviesti aukšti medžiai ir žeme dengiančios samanos atrodė pasakiškai. Kėnių kvapas kuteno nosį, o paukščiai džiugino neįtikėtinai linksmu čiulbėjimu.

-    Kaip čia gražu, - nustebo Kubuś, eidamas toliau į mišką.

Nedidelėje pievelėje jis pastebėjo savo seną draugą Bebrą, kuris įdėmiai žiūrėjo į kažką ant žemės ir susimąstęs purtė galvą.

- Sveikas, Bebre! - sušuko Kubus, nutraukdamas jo susimąstymą.

- Labas, Kubuś! - atsakė Bebras – Tik pažiūrėk, ką kažkas padarė iš samanų ir šakelių!

Kai meškiukas pažiūrėjo po kojomis, jis nedelsiant atpažino šį ženklą. Tai buvo tokia pati rodyklė, kokią jis matė įeidamas į mišką.

- Šiandien jau mačiau tokią. - pasakė Kubuś – Nežinai, kas tai padarė?

- Deja, ne. Bet, kai jį sutiksiu būtinai jam padėkosiu! Mano užtvanka nėra sandari ir turiu ją kuo greičiau pataisyti.  Jei pats turėčiau rinkti šakeles, galėčiau nespėti laiku ir užpilčiau kaimynus...

- Man atrodo, jog tas kažkas, kuris tai čia paliko, net nenumanė, kaip labai jis tau padės. Aš bandau įminti šią mįslę. Man baisiai įdomu, kas tai yra. Iki pasimatymo vėliau! - šuktelėjo Kubuś ir pajudėjo kryptimi, kurią rodė antras kelrodis.

Ženklas rodė į tankius aviečių krūmus. Kubuś apėjo juos ir priėjo upelį. Ant upelio kranto stovėjo stirna ir žiūrėjo į akmenį.

- Sveika, Stirna! Ką ten pamatei ant to akmens, kad taip įdėmiai jį apžiūrinėji?  - sušuko meškiukas, stengdamasis įveikti krioklio keliamą triukšmą.

- Malonu tave matyti, Kubuś! Ką tik pastebėjau, jog kažkas pririnko daugybę skanių aviečių ir padarė iš jų didelį kelrodį. Kai tik sužinosiu, kas tai padarė, būtinai jam padėkosiu! Dievinu valgyti vaisius pusryčiams.

- Gerai, kad dar nesuvalgei visų, nes turiu eiti ten, kur veda šis kelrodis. Rasiu tuos, kurie tai padarė ir būtinai jiems padėkosiu tavo vardu! Gražios dienos, Stirnele! - atsisveikino meškiukas ir nuėjo krioklio link, kaip rodė beveik suvalgyto kelrodžio likučiai.

Krioklys buvo iš tikrųjų didelis ir vanduo su dideliu triukšmu krisdavo žemyn. Į krioklio viršų bėgo labai siauras ir status takelis. Kubuś pradėjo kilti viršun ir iš karto suprato, kad eiti tiesiu keliu yra daug, daug lengviau. Staiga jis išgirdo, jog kažkas jį šaukia.

- Labas, Kubuś!

Meškiukas pažiūrėjo aplinkui, bet nieko nepamatė.

-    Labas, Kubuś! Tai aš. Pažiūrėk žemyn!

Kubuś pažiūrėjo po kojomis ir pastebėjo kurmį, kuris iškišo savo galvutę iš namelio.

- Sveikas, Kurmi! Na tu mane ir išgąsdinai... Pasislėpei savo namelyje ir aš tavęs nepastebėjau...

- Atleisk, Kubuś... Ką tik jį pastačiau. Jis yra išskirtinis, nes iškasiau jį ant didelio kelrodžio, kurį kažkas nupiešė ant smėlio!

- Ar pameni į kurią pusę buvo nukreiptas ženklas? - paklausė Kubuś.

- Žinoma. Kelrodis rodė į kairioje pusėje esančią kalvą, - atsakė Kurmis.

- Tu labai man padėjai. Ačiū! Bet jau turiu eiti. Iki pasimatymo!

Kubuś pagalvojo, jog netrukus jis susitiks su tuo, kas paliko tiek daug išskirtinių ženklų. Jis pakilo į kalvą ir pažiūrėjo aplinkui. Meškiukas pamatė mažytę pievą. Joje augo tik vienas medis su daugybę šakų, kurio tanki lapija sudarė didelį pavėsį. Saulė kaitino labai stipriai, todėl meškiukas pagalvojo, kad neblogai būtų šiek tiek pailsėti. Priėjus medį, Kubuś pamatė, jog jo šešėlyje sėdi vaikai – jo draugai.

- Sveiki, vaikai! - sušuko jis.

- Kubuś! Kaip gerai, kad tu atėjai! Mes pasiklydome ir esame tokie pavargę, kad visiškai neturime jėgų eiti toliau...

- Atrodo, kad žinau, kas jums nutiko! Jūs žaidėte slėpynes, bet kai atėjote čia, nemokėjote rasti kelrodžio, kuris rodė kelią?

- Būtent taip viskas buvo! Kubuś, iš kur tai žinai?

- Pats to nežinodamas žaidžiau su jumis! Ar žinote, kam dar jūs suteikėte džiaugsmo savo žaidimu? - besišypsodamas paklausė Kubuś.

- Kam?

- Tuoj viską jums papasakosiu! Bet pirmiausiai pavaišinsiu jus sultimis. Jie suteiks jums jėgų...

Vaikai išklausė meškiuko pasakojimo. Jie buvo nustebinti, kad jų žaidimas taip labai patiko miško gyventojams. Vėliau kartu su meškiuku jie susiruošė eiti namo...  Be jokios abejonės greitai jie vėl susitiks ir išgyvens naujus neįtikėtinus nuotykius. Oi... vos nepamiršau... Išėję iš miško, vaikai ir Kubuś išmetė stiklinius butelius nuo sulčių į atitinkamus baltus konteinerius – tokius pat, kokie greičiausiai stovi netoli jūsų namų. Kubuś priminė vaikams, kad iš sunaudotų įpakavimų galima bus pagaminti visiškai naujus butelius, be to, tai padeda nešiukšlinti gamtoje. Juk Kubuś šalis ir visa Lietuva  yra nepaprastai gražios... Nepamirškite apie tai! Iki greito pasimatymo...